Ištakos

Panevėžyje centralizuotu nuotekų šalinimu susirūpinta XX a. pradžioje. Tuo metu sanitarinė miesto būklė buvo bloga: namai susigrūdę vienas šalia kito, paplavos piltos į Nevėžį, Sirupį, išvietės – lauke, šulinių vanduo – užterštas. Panevėžiui nuolat grėsė choleros, šiltinės epidemijų pavojai. 1912 metais inžinierius technologas Mykolas Dūda, miesto Dūmai pritarus, ėmėsi iniciatyvos sudaryti Panevėžio miesto vandentiekio projektą. 1913 metais inžinierius Sigizmundas Gradzinskij parengė pagrindinių miesto gatvių niveliacijos planus. Tačiau prasidėjęs I pasaulinis karas ilgam sutrukdė projektų įgyvendinimą.

Šulinio namelis Laisvės a. XIX a. pradžioje

Nors yra duomenų, kad pirmieji nuotekų vamzdynai Panevėžyje buvo pakloti 1927 metais, tačiau intensyvių centralizuoto vandentiekio ir nuotekų šalinimo ir jų valymo sistemos sukūrimo darbų Panevėžio miesto savivaldybė ėmėsi parėjusio šimtmečio 4 – ojo dešimtmečio viduryje. „Lietuva, viena pikčiausiai užguitų podukrų carų monarchijoje, pradėdama savarankiškai tvarkytis, gavo iš praeities liūdniausią sanitarine prasme palikimą. Ypač miestų būklei. Tą staigų susidomėjimą pagrindiniais sanitariniais įrenginiais ir miestų pastangas juos įgyvendinti reikia ne tik su visu nuoširdumu pasveikinti, bet ir visais galimais būdais juos paremti. Nepamirškime, kad vykęs ar nevykęs tų pirmųjų pastangų realizavimas bus lemiamas tolimesniam sanitariniam Lietuvos miestų tvarkymui“ (iš kalbos, pasakytos Lietuvos miestų suvažiavime 1937 m. metais Kauno miesto savivaldybės kanalizacijos ir vandentiekio skyriaus vedėjo Stepono Kairio, Nepriklausomybės akto signataro, inžinieriaus, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro).

1935 metų birželio 5 dieną Panevėžio burmistras Tadas Chodakauskas raštu kreipėsi į S.Kairį: “Panevėžio miesto savivaldybė nori įsirengti mieste kanalizaciją ir vandentiekį ir nori kreiptis į Tamstą su prašymu sudaryti projektą. Maloniai prašau Tamstą neatsisakyti pranešti, ar Tamsta sutiktumei kanalizacijos ir vandentiekio projektą paruošti ir teigiamu atveju kokius davinius reikalinga pateikti”.

Nepriklausomybės akto signataras, inžinierius Steponas Kairys

Inžinierius S. Kairys netruko pranešti apie sutikimą parengti prašomą projektą ir nurodė, kokių jam reikės duomenų: kiek mieste gyvena žmonių, kaip didėjo gyventojų skaičius per paskutinius 30 metų, ar nėra kokių nors ypatingų veiksnių, galinčių turėti įtakos gyventojų skaičiaus augimui per ateinančius 30 – 40 metų, kurias didesnes miesto įmones numatoma aprūpinti vandeniu iš centralizuoto vandentiekio bei centralizuotai šalinti iš jų nuotekas, ar yra kokių duomenų apie geologinę požeminių grunto sluoksnių struktūrą ir pan. Tačiau 1936 metais Panevėžio miesto savivaldybė apsisprendė mieste įrengti tik nuotekų šalinimo ir jų valymo sistemą. Inžinierius S.Kairys dėl labai glaustų terminų projektui parengti, užimtumo, sveikatos pablogėjimo rengti projektą atsisakė, rekomenduodamas šį darbą patikėti savo mokiniui inžinieriui iš šiaulių Vladui Bitei. S. Kairys neatsisakė būti projekto ekspertu ir pateikti savo išvadas, pastabas, vertinimus, kad išvengti klaidų įrengiant labai svarbią miestui sistemą. 1936 metų rugpjūčio mėnesį buvo sulygta, kad nuotakyno projektą inžinierius V.Bitė parengs už 7,5 tūkst. litų. Iš pradžių buvo sutarta, kad V.Bitė parengs detalų pietinės miesto dalies nuotakyno projektą. Ir tą padarys iki 1937 metų pavasario, kad vykdant darbus būtų galima "pasinaudoti viešųjų darbų fondo lėšomis dirbant su bedarbiais". Derybos tarp miesto savivaldybės ir V.Bitės dėl šiaurinės, esančios dešinėje Nevėžio pusėje, Panevėžio dalies nuotekų šalinimo sistemos projekto parengimo prasidėjo 1937 metų pabaigoje, o 1938 metų sausio 8 dieną pasirašyta sutartis. Sutarta, kad V. Bitė šį projektą parengs už 2 tūkst. litų.

Žydų ligoninė Panevėžyje prieš II pasaulinį karą

Miesto valdžia neatsisakė ir centralizuoto vandentiekio įrengimo idėjos: 1936 metų spaly įvairių miesto įmonių buvo paprašyta pateikti duomenis apie suvartojamo vandens kiekius bei pateikti prognozes, koks vandens suvartojimas gali būti ateityje. Tokius duomenis savivaldybei pateikė 25 įmonės ir organizacijos: verpykla „Vilna“, J.Vaičiūno limonado dirbtuvė, Panevėžio kalėjimas, draugijos „Kneset – Izrael“ Panevėžio žydų ligoninė, miesto pirtis, Spalvero vatos ir vailokų (veltinių – red.) fabrikas „Vilnalit“, Loperto vatos dirbtuvė, Chazeno linų fabrikas ir lentpjūvė, akcinė bendrovė „Lietuvos muilas“, valcų malūnas „Varpa“, pirmasis automatinis malūnas Lietuvoje „Javas“, Rubinšteino malūnas, Giršavičiaus lentpjūvė, I.šmidto limonado dirbtuvė, Levito limonado dirbtuvė, Veiso ir Berolskio lentpjūvė, Rabinavičiaus malūnas, garinis valcų malūnas (bendrovė) „Jakor“, alaus bravoras „Kalnapilis“, valstybinio spirito monopolio Panevėžio sandėlis, akcinė bendrovė „St. Montvillo Įpėdiniai ir Ko“, akcinė bendrovė „Maistas“ Panevėžio fabrikas, Panevėžio apskrities ligoninė, Panevėžio miesto elektros stotis.

Muilo fabriko raštas dėl vandens poreikio

Jos nurodė labai skirtingus suvartojamo vandens kiekius: pavyzdžiui, žydų ligoninėje per parą buvo suvartojama apie 15 tūkst. litrų vandens. Sunkiųjų darbų kalėjime vandens buvo suvartojama dar daugiau – iki 45 tūkst. litrų per parą, o štai 3 dienas per savaitę ir 8-10 valandų per dieną veikusioje miesto pirtyje, kuomet joje būdavo pilna žmonių, per minutę būdavo suvartojama net po 50 – 60 kibirų. Labai įvairus kiekius vandens vartojo ir Panevėžio pramonės įmonės. Pavyzdžiui, J.Vaičiūno limonado dirbtuvė nurodė, kad ji vidutiniškai per parą suvartoja apie 2 kubinius metrus vandens: „Vasarą parai suvartojama iki 4 kub. m. vandens, o žiemą kurią dieną ir nei vieno“ . Mielių ir spirito fabrikas „St.Montvillo ir Ko“ per parą vartojo apie 250 kubinių metrų vandens „neskaitant vandens laistymui ir gaisrui atsitikus“.

Didžiausią suvartojimą planavo AB „Maistas“ Panevėžio fabrikas – 450 kubinių metrų per parą, o, pavyzdžiui, garinis malūnas „Jakor“ informavo, jog „įmonė naudojasi tik upės vandenimi ir kad mūsų daviniai vandentiekio bei kanalizacijos apskaičiavimui vos gali turėti reikšmę“. Tuo metu pramonės įmonės savo gamybiniams poreikiams vandenį vartojo iš Nevėžio. Maistui ir kitoms reikmėms vanduo vartotas iš 13 bendrojo naudojimo ir individualių miestiečių šulinių.

Bendrojo naudojimo šulinys Panevėžyje apie 1916 m.

Rengiant Panevėžio miesto nuotekų surinkimo ir valymo įrengimų sistemos projektą teko įvertinti daug daugiau faktorių. Vienas jų – gyventojų skaičius ir prognozė, kiek jų gyvens Panevėžyje po 35 metų – būtent į tokią laiko perspektyvą buvo atsižvelgiama pradedant planuojamus nuotekų šalinimo sistemos pajėgumus. 1937 metų sausio 20 d. V.Bitė, atsižvelgdamas į tai, kad 1923 metų gyventojų surašymo duomenimis Panevėžyje gyveno 19197 gyventojai, o 1936 metais – 25000, numatė, kad po 35 metų Panevėžyje gyvens beveik 62 tūkstančiai miestiečių, kurie tilptų 591 ha plote. Tada miesto plotas skirstytas į 3 rajonus: centrą (75,449 ha), antrąjį rajoną, besitelkiantį aplink centrą (215 ha) ir trečiąjį rajoną – miesto pakraščius (215,705 ha). V.Bitės nuomone, gyventojai per parą suvartotų vidutiniškai po 80 litrų vandens. S.Kairys dėl gyventojų skaičiaus didėjimo buvo kiek kitokios nuomonės: pasak jo, po 35 metų mieste turėjo gyventi apie 50 tūkstančių panevėžiečių (iš tikrųjų 1970 metais gyventojų surašymo duomenimis Panevėžyje gyvento 73328 gyventojai). „Mūsų krašto ekonominės būklės sąlygomis netenka laukti, kad Lietuvos miestai augtų ypatingai sparčiu tempu. Pirmojo nuotekų vamzdžio įrengimo aktas Man atrodo, kad ir Panevėžys, bent kiek pašokęs sparčiau vystytis po 1920 metų, toliau augs ramiau. Per pirmuosius 15 metų Panevėžį aiškiai pakėlė naujų administratyvių ir kultūrinių įstaigų susikūrimas, vietinės pramonės persitvarkymas ir prisitaikymas naujoms rinkos sąlygoms, kariuomenės dislokacija. Tiek ūkiškas, tiek kultūrinis gyvenimas jau pusėtinai susiformavo, ir jeigu politinė mūsų krašto būklė nesikeis, Panevėžio augimas eis toliau pastoviu, bet bent kiek lėtesniu tempu, kaip ligi šiol“, - teigė S.Kairys, skaitydamas pranešimą Lietuvos miestų atstovų suvažiavime 1937 –siais metais.

Miesto savivaldybei, rengiantis atlikti sudėtingą nuotekų surinkimo ir jų valymo sistemos įrengimo darbą, teko spręsti gausybę įvairiausių klausimų: projektą rengusiam inžinieriui V.Bitei pateikti įvairius davinius. Be jau minėtų duomenų apie vandens suvartojimą ir planuojamus poreikius, prašyta duomenų apie gyventojų tankumą, jo prieaugio perspektyvas, vandens sudėties, ”podirvinio vandens lygio tyrinėjimo (...) nustatymui ar jis nėra pavojingas betono kanalams”, duomenis apie intensyviausias liūtis per 10 metų bei kitus. Tarp spręstų klausimų buvo ir žemės nusavinimo reikalai, nes ne visi miestiečiai gera valia sutiko, kad jiems priklausančiose valdose būtų įrengti tinklai. Dėl to teko kreiptis į Vidaus reikalų ministerijos Statybos ir sauskelių inspekciją, kad ši įsikištų ir padėtų reikiamus plotus “nusavinti įstatymo keliu”.

Centralizuoto nuotekų šalinimo sistemos įrengimo darbų pradžia Panevėžyje yra 1937 metų lapkričio 18 diena, kuomet buvo paklotas pirmasis centralizuoto nuotekų šalinimo vamzdis.

Senvagės atsiradimas

Rengiant miesto nuotekų tinklų projektą ir ieškant racionaliausių sprendimų, S.Kairys pritarė V.Bitės minčiai, kad reikia ištiesinti dalį Nevėžio upės vagos. Tą padaryti siūlyta dėl to, kad prie Respublikos gatvės tilto reikėjo įrengti nuotekų perpumpavimo stotį, iš kurios nuotekos turėjo būti pumpuojamos į būsimą nuotekų valyklą Nevėžio krante prie Plūkių kaimo. Senvagė Buvo dvi diskutuojamos dvi alternatyvos, kurioje vietoje tiesti nuotekų surinkimo kolektorių: Kranto - P.Puzino gatvėse, įrengiant pagrindinę ir pagalbinę nuotekų perpumpavimo stotį netoli Respublikos gatvės tilto per Nevėžį, arba pakoreguoti Nevėžio vagą, supilti pylimą, įrengti nuotekų vamzdynus ir vieną perpumpavimo stotį netoli Respublikos gatvės tilto per upę. "Iš dviejų p. Bitės numatytų variantų parinkti vietą žemutinės zonos vandeniui perpumpuoti, manau, reikalinga pasirinkti antrąjį, statant tik vieną siurblių stotį ties Respublikos tiltu", - 1937 m. vasario 25 d. Panevėžio savivaldybei rašė S.Kairys. Jo nuomone, dėlto nereikėtų įrengti papildomos siurblinės, sumažėtų nuotekų perpumpavimo išlaidos. Be to, statybos išlaidų skirtumas sumažėtų, "jei upės vaga būtų ištiesinta, kas apatinį kanalą sutrumpintų 200-300 metrų. (...) Be to, reikia numatyti, kad jeigu kilpa būtų sureguliuota , dėl to pasiliuosavęs (atsilaisvinęs - red.) žemės plotas dabartinės kilpos kampe (...) bent ateity duotųsi išnaudojamas". Į V.Bitės siūlymą ir S.Kairio pastabas buvo atsižvelgta - Panevėžyje atsirado Senvagė.

Darbininkų gyvenimas

Panevėžyje nuotakyną įrenginėjusių darbininkų situacija buvo sudėtinga: savivaldybei visomis įmanomomis priemonėmis taupant lėšas, darbininkų darbo užmokestis buvo menkas taipogi. Todėl jau 1938 metų gegužės 13 dieną Panevėžio apygardos darbo inspektorius gavo prašymą tarpininkauti dėl atlyginimo padidinimo iki vidaus reikalų ministerijos nustatytų normų. Savo prašyme darbininkai rašė: „Dirbant prie žemės ir kanalizacijos darbų mums Panevėžio miesto savivaldybė visai mažai moka už tuos darbus, (...) tenka dirbti  ne tik grynai kanalizacijos darbus, bet verčia mus už tą patį atlyginimą dar išlaužti senus grindinius ir sienas lentomis įremti (...) Už darbą (...) padieniai darbininkai gauna 3 Lt. 50 ct, o akordiniai - 3 Lt. 85 ct. Tad dirbant tokį sunkų darbą ir gaunant tokį menką atlyginimą mes su šeimomis negalime pragyventi. Už tokį sunkų darbą kaip ir kitur moka 5-6 Lt. į dieną, tad ir mes norėtumėm gauti tokį maždaug atlyginimą“.

Dėl prastai apmokamo darbo Panevėžyje vyko ir streikas:  atėję į miesto savivaldybę vyrai, moterys protestuodami sugulė koridoriuose ant grindų, taip neleisdami praeiti savivaldybės darbuotojams. Tačiau jie, išreikšdami savo pagarbą, atsistojo ir leido praeiti burmistro padėjėjui Vladui Kličmanui, atidavusiam daug jėgų ir sumanumo tvarkant Panevėžio miesto ūkį tarpukario Lietuvoje.

Sunkus darbas ir mažas atlygis už jį, įrenginėjant nuotekų šalinimo sistemą Panevėžyje, iš esmės buvo nuolatinė problema iki pat šių darbų sustabdymo dėl II pasaulinio karo. 1940 metų liepos mėnesį Panevėžio miesto burmistras kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės Kanalizacijos skyrių, prašydama pranešti "kokiomis normomis dabar mokamas atlyginimas už darbą prie kanalizacijos darbų". Netrukus paaiškėjo ir tokio susirūpinimo priežastis - jau rugpjūčio 6 dieną Kanalizacijos darbininkų komitetas apsvarstė keletą darbininkams svarbių klausimų ir nutarė prašyti savivaldybės, kad būtų išspręstas atlyginimo už darbą klausimas, nes darbininkai negali užsidirbti net minimumo. "Kadangi dabartiniu laiku siaučia kruvinosios ir vidurių šiltinės epidemija", o vienu metu dirba 90 - 100 darbininkų, komitetas paprašė, kad būtų pasirūpinta bent dviem lauko virtuvėm vandeniui užvirinti, nors taip sumažinat grėsmę užsikrėsti pavojinga liga.

Miesto valdžia atsižvelgė į darbininkų prašymus: iki 6,5 Lt padidino įkainius už vieno kubinio metro akmenų suskaldymą (darbininkai prašė 7 Lt/kub. m), nurodė, kad būtina išspręsti "geriamo-virto vandens klausimą visose darbovietėse" , sutiko, kad ligonių kasoms pusę sumos mokėtų darbdavys, tai yra savivaldybė, o likusiąją dalį - darbininkai, teigę, kad "ligi šiam laikui darbininkai turėjo vieni mokėti Ligonių kasai įnašus".

Medžiagų ir įrangos tiekėjai

Nuotakyno įrengimui reikėjo pirkti vamzdžius, šulinių dangčius. Kad įsigyti pigiausius ir kokybiškus vamzdžius, dangčius ir kitas būtinas medžiagas, Panevėžio savivaldybė konsultuodavosi medžiagų įsigijimo klausimais su kitų miestų savivaldybėmis: Ukmergės, Šiaulių, Kauno. Taipogi skelbdavo konkursus laikraštyje "Lietuvos aidas". Pirmųjų nuotekų šulinių dangčių siūlytojai buvo Centrinės plačiųjų geležinkelių dirbtuvės, akcinė bendrovė "Neris" ir liejykla "Kaunas". 1938 metų kovo 26 d. Panevėžio miesto inžinierius Antanas Gargasas miesto burmistrui rašė: "(...) Centrinių plačiųjų geležinkelių dirbtuvių ir akcinės bendrovės "Neris" pasiūlytos kainos yra beveik vienodos. Manau, kad pirmąjį užsakymą bandymo dėlei reiktų padalinti pusiau ir užsakyti C.P.G.dirbtuvėms 20 št. (vienetų - red.) ir akc. b-vei "Neris" - 25 št. sunkaus tipo dangčių. Gavus šiuos užsakytus vamzdžius bus lengviau įvertinti firmų gamybos kokybę ir ryšy su tuo padaryti išvadą dėl tolimesnių užsakymų." Tuo metu nuotekų šulinių dangčiai buvo gaminami su įmontuotomis ąžuolinėmis kaladėlėmis. Nuotekų šulinio dangtis su ąžuolinėmis kaladėlėmis

Pirmieji 180 vienetų čekoslovakiškų nuotekų vamzdžių ir 20 šakočių (fasoninės dalys - red.) buvo pirkti iš Ukmergės savivaldybės 1937 metų rudenį, tą patį rudenį gauta keramikinių nuotekų vamzdžių ir tiesiai iš  "Platinon" firmos (Čekoslovakija). Pagrindinis keraminių vamzdžių pirkimas vykdytas 1938 metų pradžioje laikraštyje "Lietuvos aidas" paskelbus konkursą. Tų metų kovo 10 dieną miesto savivaldybė buvo gavusi du pasiūlymus: prekybos bendrovės "Tilmans" ir statybinių medžiagų gaminimo ir pardavimo bendrovės "Lietuvos statyba". Konkurse norėjo dalyvauti ir Didžiosios Britanijos kompanijos Doulton & CO. Limited London atstovas D.Falejevas, tačiau jo atstovaujama kompanija gamino anglų standartus atitinkančius vamzdžius, o  konkurso sąlygose buvo nurodyta, kad vamzdžiai turi atitikti vokiškuosius standartus. Tad 1938 metų kovo 10 dieną nuotekų vamzdžių tiekėja pasirinkta "Tilmans" bendrovė, pasiūliusi vokiečių Miunsterbergo gamyklos produkciją (šios gamyklos vamzdžius siūlė ir "Lietuvos statyba", bet brangiau). Po šio konkurso buvo nupirkta 5500 vienetų 150 mm skersmens vamzdžių, 2220 vienetų 200 mm skersmens ir 510 vienetų 250 mm skersmens keraminių vamzdžių, kurių ilgis buvo po 1 metrą, nuotakynui. Taipogi nupirkta 220 vienetų 200/150 mm skersmens bei 51 vienetas 250/150 mm skersmens šakočių. Tų metų rudenį vėl buvo skelbtas konkursas nuotekų rinktuvų vamzdžiams įsigyti, jį vėl laimėjo "Tilmans" bendrovė. D.Falejevas, tuo metu jau atstovavęs anglų "The Stanton Ironworks Co. Ltd" kompaniją, vėl norėjo dalyvauti konkurse, jo prašymu net du kartus pratęstas pasiūlymų pateikimo laikas, tačiau pasiūlymų iš D.Falejevo taip ir nesulaukta. Vėl į jį buvo kreiptasi, kuomet 1939 metų birželio mėnesį skubiai prisireikė 450 mm skersmens bendro 65 metrų ilgio vamzdžių, kad įrengti nuotakyną po vienu iš miesto tiltų. Jų iš pradžių prašyta Kauno miesto savivaldybės, kreiptasi į bendrovę "Tilmans", bet nesėkmingai. D.Falejevo atstovaujama "The Stanton Ironworks Co.Ltd." pasiūlė vandentiekiui skirtus vamzdžius, kadangi ir jie tokio diametro vamzdžių nuotakynui neturėjo. Panevėžio miesto savivaldybė sutiko su tokiomis sąlygomis, tačiau be nesklandumų neapsieita. 1939 metų rugsėjo 7 d. savivaldybė gavo D.Falejevo raštą, kuriame  jis rašė: "(...) Su dideliu apgailestavimu konstatuoju, kad dėl kilusio Europoje karo Anglų Bendrovė The Stanton Ironworks Co.Ltd. sustabdo šiam laikui savo tolimesnį eksportą į visus kraštus, tarp jų ir į Lietuvą. Prašau skaityti šią karo padėtį kaipo "force majoure" ir atleisti B-vę The Stanton Ironworks Co.Ltd. nuo visų duotų jos pasižadėjimų, užsakymų patvirtinimų ir eventualių siūlymų paruošimų, o taip pat atleisti B-vę nuo duotų garantijų". Esmė ta, kad minimi vamzdžiai dar rugpjūčio pradžioje buvo atplukdyti į Klaipėdą, tačiau iškilo biurokratinių kliūčių juos atvežti į Panevėžį: rugpjūčio 8 d. Panevėžio burmistras Tadas Chodakauskas kreipėsi Finansų ministerijos Užsienio prekybos komisiją, kad  kuo skubiau būtų leista tuos vamzdžius pristatyti į Panevėžį per Kretingos muitinę. Tik rugpjūčio 22 d. Panevėžio miesto savivaldybė gavo Geležinkelių muitinių agentūros iš Kretingos raštą, kuriame paprašė atsiųsti Prekybos departamento leidimą tiems vamzdžiams pervežti, jų kilmės liudijimą ir sąskaitą - faktūrą. Savivaldybė kitą dieną dokumentus išsiuntė. Tačiau vietoj vamzdžių gavo dar vieną minėtos agentūros raštą, kuriame be kita ko buvo parašyta: "(...) kadangi vamzdžiai faktiškai yra ketiniai, o ne geležiniai, todėl minimas Prekybos departamento leidimas  Nr.38061 netinka. Maloniai prašome paduoti Prekybos departamentui prašymą, kad pakeistų minimame leidime minėto paragrafo 152 ant 150 p.8. Klausimas buvo išspręstas, ir paskutinėmis rugpjūčio dienomis vamzdžiai "pribuvo į Panevėžio geležinkelio stotį". Situaciją sukomplikavo dar viena aplinkybė. Iš D.Falejevo rašto Panevėžio miesto savivaldybei, rašyto 1939 m. rugpjūčio 28 d.: "(...) turiu garbės pranešti, kad esu susinešęs su B-vės The Stanton Ironworks Co.Ltd. nuolatiniu ekspeditorium B-ve Robert Meyhoefer (...) įgaliotiniu p. Bubrovskiu (...) ir pareikalavęs iš jo tuoj paliuosuoti pribuvusių vamzdžių partiją į Panevėžį nuo apdėto mokesčio, nes visas transporto išlaidas apmoka B-vė The Stanton Ironworks Co. Ltd. Aš jam pareiškiau mano nusistebėjimą, kad toks netaktas yra padarytas po 15 metų nuolatinio bendradarbiavimo tarp virš minėtų abiejų Bendrovių. Ponas Bubrovskis man paaiškino, kad priimdama dėmesin susidariusį politinį įtempimą tarp Didžiosios Britanijos ir Vokietijos, jo Firma Robert Meyhoefer Klaipėdoje, kaipo Vokietijos Firma, turbūt bijo, jog negaus iš Anglijos padengimo už vietoje padarytas išlaidas, ir todėl nutarė visą partiją išsiųsti apdėtu mokesčiu, skaitydama, kad Panevėžio Miesto Savivaldybei, kaip neutralės Valstybės Atstovei, bus lengviau už B-vę The Stanton Ironworks Co.Ltd. sumokėti vamzdžių transporto išlaidas ir vėliau tuos pinigus išgauti iš B-vės The Stanton Ironworks Co.Ltd. Aš pareiškiau protestą dėl tokio sauvališkumo". Baigdamas D.Falejevas pažadėjo pareikalauti iš savo kompanijos, kad pinigai Panevėžio savivaldybei būtų grąžinti. Duomenų, ar Panevėžio miesto savivaldybė juos atgavo, nėra, tačiau ant aukščiau minėto rugsėjo 7 d. gauto D.Falejevo rašto ranka užrašyta tokia jo pastaba :"Prašome skubiai pranešti kiek pinigų  Jums skolinga viso minėta bendrovė, nes šis klausimas bus sureguliuotas nepriklausomai nuo susidariusios karo padėties".

Aukščiau pateikta situacija iliustruoja, kad prasidėjęs II pasaulinis karas turėjo ligi tol nebuvusių pasekmių net ir dar nekariavusioms  šalims, bet  Panevėžyje nuotakyno įrengimo darbai nesustojo, iki pat 1939 metų pabaigos ir pirmame 1940 metų pusmetyje savivaldybė ir toliau pirko vis naujus vamzdžius, šulinių dangčius. 1940 metų birželio 5 dieną "Lietuvos aido" redakcijai buvo pateiktas prašymas paskelbti elektrinių nuotekų perpumpavimo siurblių įsigijimo konkursą, kas byloja apie planus įrengti nuotekų perpumpavimo siurblinę. Buvo gauti 2 pasiūlymai įsigyti nuotekų perpumpavimo siurblius: vienas iš švedų akcinės bendrovės "Volvo" atstovybės Kaune, kitas iš "Inžinierius A.Putrimas ir bendrovė", atstovavusio Vokietijos kompaniją Siemens - Schuckertwerke AG. Dėl geresnių techninių parametrų, trumpesnio pristatymo termino ir mažesnės kainos pasirinktas "Volvo" pasiūlymas.

Situacija sovietinės okupacijos momentu

1940 metų vidurvasaryje Panevėžyje jau buvo paklota 8 km nuotekų tinklų, veikė nuotekų dumblo nusodintuvas, buvo planuojama įrengti nuotekų perpumpavimo siurblinę, nors kai kuriose ataskaitose ji jau buvo traktuojama kaip įrengta. Tačiau 10 tūkst. plytų siurblinės pastato statybai firmoje "Taf" buvo užsakytos tik 1940 metų rugsėjo pradžioje, o dar ir spalio mėnesį tebevyko susirašinėjimas su akcine bendrove "Volvo" dėl siurblių įsigijimo,1940 m. Volvo firmos siūlytas vokiškas nuotekų perpumpavimo siurblys. Siūlymas nepriimtastik lapkričio mėnesį jau tuometinės LTSR Komunalinio ūkio liaudies komisariato energijos valdyba ėmėsi tarpininkauti, kad būtų išduotos siurblių įvežimo licencijos.

Mieste tuo metu gyveno apie 30 tūkstančių gyventojų, vandenį sėmusių iš individualių šachtinių šulinių, Panevėžyje buvo ir 11 analogiškų bendrojo naudojimo šulinių. Liepos pabaigoje Savivaldybių departamentui Panevėžio miesto inžinierius Antanas Gargasas pateikė ir daugiau duomenų apie vandentvarkos ūkio situaciją: kad mieste 80 gyvenamųjų namų yra vietinis vandentiekis, o iš viso mieste yra apie 300 "gyvenamųjų trobesių", 39 namai "yra prijungti prie kanalizacijos", apie 500 miestiečių naudojasi vietiniu vandentiekiu, o nuotakynu - 2854, kad pagal projektą dar liko įrengti apie 23 km nuotakyno ir dvi nuotekų perpumpavimo siurblines. Tiems darbams atlikti reikėtų apie 1 mln. 380 tūkst. litų. Sudėtinga vertinti kai kurių duomenų tikslumą, nes jei tik 39 gyvenamieji namai turėjo išvadus į nuotakyną, ir jų gyventojai naudojosi centralizuoto nuotekų šalinimo sistema, tai išeitų, kad kiekviename name gyveno vidutiniškai po 73 gyventojus. Tuo tarpu 80 - ties namų, kuriuose buvo įrengtas vietinis vandentiekis, gyventojų buvo apie 500 (viename name vidutiniškai gyveno 6 žmonės). Realu, kad gavus nurodymą labai skubiai pateikti duomenis, netikslumų neišvengta.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Panevėžio miesto nuotakyno įrengime iškilo ligi tol nebūdingi klausimai. Iš inžinieriaus J.Kadžio, vykdžiusio nuotakyno įrengimo darbus, pareiškimo miesto burmistrui 1940 metų spalio 1 dieną: „Prie dabartinių darbo sąlygų, darbo našumo, silpnų vamzdžių gamybos, nepristatymu stipresnių vamzdžių (...) numatytąjį pakloti kanalizacijos kolektorių iki Savitiškio bus galima įvykdyti tiktai per 80-85 darbo dienas. (...) Kadangi iš galo prie Savitiškio kanalizacijos darbas yra sustabdytas, nes esami pristatomi silpni vamzdžiai sudėti į kanalą trūksta (skilinėja, trūkinėja – red.), gi prie bėgamo smėlio nėra galimybės užbetonuoti jų šonus, todėl esu priverstas laukti pakol pagamins stipresnius, storesnės formos ir iš geresnio žvyro vamzdžius. (...) Betono dirbtuvės vamzdžių pagamins ir pristatys į darbo vietą tik už 20 dienų. Lygiagrečiai ir kanalizacijos užbaigimo darbas todėl nusitęs vėliau už 20 dienų (...). Iš galo nuo miesto lieka padaryti 685 metrai kanalo, negilaus, sausame gruže (grunte – red.), prie gerų darbo sąlygų; taip, kad su antra dėjikų partija per 8 darbo val. sudedant po 12-14 metrų, reiktų 53 darbo dienų (...). Anksčiau dirbant viršvalandžius, vamzdžių dėjikai per 11 valandų į dieną (per dieną – red.) sudėdavo 25 metrus vamzdžių“.

Atsirado ir daugiau ligi tol buvusių nebūdingų rūpesčių. Vienas jų – cemento, būtinos statybinės medžiagos įrengiant vamzdynus – stygius. Kadangi nuotakyno įrengimu mieste rūpinosi miesto savivaldybė, ji organizavo ir medžiagų įsigijimą, pristatymą. Tačiau 1940 metų rudenį, stengiantis kuo skubiau iki artėjančios žiemos atlikti kai kuriuos suplanuotus darbus, įrenginėjant nuotekų rinktuvą, kuriuo naudotųsi Cukraus fabrikas, pristigta cemento. Todėl miesto savivaldybė kreipėsi į „Lietūkį“ – Lietuvos TSR žemės ūkio kooperatyvų sąjungą, dėl cemento skyrimo. Atsakymas buvo toks: „Atsakydami į Tamstų š.m. X.22d. raštą Nr.20468 dėl 30 tonų cemento užsakymo, maloniai pranešame, kad mes Tamstoms buvome paskyrę cemento pagal anksčiau gautą mūsų Panevėžio skyriaus užsakymą. Cementą, kurį šiomis dienomis gausite, bus SSSR kilmės ir palaidas.“

Gavusi tokį atsakymą savivaldybė kreipėsi į Cukraus fabriko direktorių: „Užbaigimui kanalizacijos kolektoriaus, kurio liko tiktai 5 %, trūksta cemento. Miesto savivaldybė darė įvairias pastangas (dėjo daug pastangų – red.) kur nors gauti cemento, bet jo niekur nepavyko gauti. Todėl prašome Tamstą parduoti miesto savivaldybei 200 maišelių cemento. Kitaip kolektoriaus negalėsime užbaigti ir cukraus fabriko pageidavimą išpildyti“.

Pokaris. Žvalgybinio gręžinio išgręžimas

Po II pasaulinio karo, 1947 metų gruodžio 11 dieną, Panevėžio miesto komunalinio ūkio skyriaus vedėjas Gabrėnas Komunalinio ūkio ministerijos paprašė, kad 1948 metais būtų skirta 250 tūkst. rublių miesto vandentiekio projektavimo ir tyrimo darbams. Tą pačią dieną tresto “Komprojektas“ jis paprašė pradėti rengti dviejų gręžinių vandenvietės projektą, drauge sudarant gręžimo darbų sąmatą. Tuo pat metu komunalinio ūkio ministerijos paprašyta lėšų - 50 tūkst. rublių – jau esamų nuotekų tinklų inventorizavimui ir naujų 5 km ilgio nuotekų tinklų plėtrai. „Komprojekto“ paprašyta esamus nuotekų tinklus inventorizuoti, ir projektuoti 5 km naujųjų. 1947 metų gruodžio 11 dieną posėdžiavusi techninė – ekspertų taryba pritarė Panevėžio miesto vykdomojo komiteto komunalinio ūkio skyriaus darbuotojų nuomonei, kad gruntinis miesto vanduo yra lengvai užterštas ir netinka vandentiekiui ir kad reikia išgręžti vieną žvalgybinį gręžinį iki viduriniojo Devono (Devonas - paleozojaus eros geologinis Žemės vystymosi periodas - red.) nuogulų bei išsiaiškinti vandens kiekio gavimo galimybes. Tada nutarta, kad gręžinį reikia gręžti netoli Velžio kelio, kadangi pirmąja vandenviete planuota vieta Vytauto Didžiojo parke (dab. Skaistakalnio parkas) buvo reikalingesnė visuomenės reikmėms. Preliminariai pagal iš anksčiau sukauptus duomenis manyta, kad gręžinių gylis turėtų būti 70 – 130 metrų. Tačiau vandentiekio darbams 1948 m. LTSR Komunalinio ūkio ministerija lėšų neskyrė, todėl 1948 m. kovo 8 d. miesto komunalinio skyriaus vedėjas Gabrėnas atšaukė savo užsakymą trestui „Komprojektas“ bei respublikinei „Gręžvandens-montažo“ kontorai, su kuria gręžinio gręžimo sutartis sudaryta 1947 metų gruodžio 12 dieną.

Žvalgybinio gręžinio centralizuotam vandens tiekimui gręžti pradžia Panevėžyje gali būti 1949 metų spalio 25 diena, kuomet speciali komisija nustatė būsimojo gręžinio koordinates. Buvo apskaičiuota, kad vienas gręžimo darbų metras kainuos 1151,6 rublio. Spalio pabaigoje „Gręžvandens – montažo“ kontora atsiuntė 7 žmonių darbininkų grupę, paprašiusi miesto vykdomosios valdžios aprūpinti ją gyvenamuoju plotu, tinkamu gyventi žiemą, ne vėliau kaip iki lapkričio 2 dienos nutiesti elektros energijos komunikacijas iki gręžimo bokšto, parūpinti malkų darbininkų butams apšildyti. Patys darbai vyko nesparčiai - iki 1949 m. gruodžio 31 dienos buvo išgręžta 30 metrų gręžinio. „LTSR – KŪM Panevėžio miesto vykdomojo komiteto komunalinio ūkio skyrius. Panevėžys , 1950 m. balandžio 20 d. Liet. TSR KŪM komunalinių įmonių skyriaus viršininkui drg. GLADKOVUI: Likvidavus antrąją avariją žvalgybiniame – eksploataciniame gręžinyje Panevėžio mieste, respublikinė „Gręžvandens – montažo“ kontora labai sumažino darbų tempą. Neatsižvelgiant į tai, kad gręžinys aprūpintas (...) ir elektros energija, vidutinis gręžimo tempas lygus 26 centimetrams per pamainą. Tokį neleistiną gręžimo greitį sąlygoja kokybiškų darbinių antgalių (pobeditų) neturėjimas (...) ir nuolatinis gręžimo meistro nebuvimas darbe. Darbai vykdomi nesilaikant techninių taisyklių. Neatsižvelgiant į kategoriškus mūsų reikalavimus ir prašymus atlikinėti bandomuosius išpumpavimus ir vandens mėginių ėmimus analizėms iš 40 ir 45 metrų gylio, „Gręžvandens – montažo“ kontora mūsų reikalavimo neįvykdė. Be to, ligi šiol mums nenuleisti (neskirti - red.) limitai žvalgybiniams – ieškomiesiems darbams miesto aprūpinimui vandeniu. Prašome imtis skubių priemonių. Panevėžio komunalinio ūkio skyriaus vedėjas Buškov, inžinierius Gordejev.“ (vertimas iš rusų kalbos – red.) 1950 metų pabaigoje pirmasis žvalgybinis gręžinys buvo išgręžtas. 1950 metų spalio 14 d. Panevėžio miesto vykdomojo komiteto komunalinio ūkio rašte KŪM komunalinių įmonių viršininkui rašoma, kad žvalgybinio – eksploatacinio gręžinio gręžimas baigtas, gręžinio gylis – 130 metrų, tačiau „Gręžvanduo – montažas“ nebevykdo užbaigiamųjų darbų, įstrigo ir jų finansavimas. Dėl to prašyta imtis priemonių, kad būtų paspartintas finansavimo klausimo sprendimas ir „Gręžvanduo – montažas“ kontorai būtų nurodyta kuo skubiau atlikti baigiamuosius darbus. Iš Vilniaus lapkričio 4 dieną gautas raštas, kuriame, be kita ko, išdėstyta, jog „Gręžvanduo – montažas“ savo darbininkus baigiamajam gręžinio išpumpavimui galės atsiųsti tik atšventus „XXXIII Didžiojo Spalio metines, tuomet, reikia manyti, bus apiformintas ir finansavimas“ (vertimas iš rusų kalbos - red.). Galų gale gręžinio priėmimo – perdavimo aktas pasirašytas 1950 metų gruodžio 30 dieną. Gręžinio gylis buvo 132 metrai, tačiau gavus vandens tyrimų rezultatus, nutarta gręžinio gylį sumažinti iki 76 metrų, kadangi iš giliau buvo išgaunamas kietesnis vanduo. Iki pat 1960 metų gręžinys nebuvo naudojamas, o 1960 metų gegužės pabaigoje – birželio pradžioje jis buvo išvalytas ir parengtas eksploatuoti.

Panevėžys šeštajame XX amžiaus dešimtmetyje

1954 metų liepą Lietuvos TSR Ministrų Taryba patvirtino Panevėžio  nuotekų valymo įrenginių projektinę užduotį, kurios sąmatinė vertė buvo 4,6 mln. rublių,1955-1956 metais  pradėti centralizuoto vandentiekio ir nuotekų šalinimo bei valymo ūkio įrengimo projektavimo ir kai kurie statybos darbai Panevėžyje.

Vandenvietės ribų nustatymas.

1954 metų balandžio mėnesio 22 d. tuometinis Panevėžio miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas savo sprendimu skyrė 28,4 ha žemės sklypą tarp Velžio kelio ir Pajuostės plento "miesto vandentiekio stoties statybai". Tačiau jau už metų paaiškėjo, kad šitokios teritorijos vandenvietės įrengimui nepakaks, todėl 1955 metų rugsėjo mėnesį Panevėžio miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Baryšev raštu paprašė Panevėžio rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininko padidinti miesto teritoriją 42 ha žemės, "kuri randasi Velžio kelio gale ir rubežiuojasi su miesto teritorija". Klausimas buvo išspręstas iki 1956 metų pabaigos - tų metų gruodžio 27 d. Panevėžio miesto vykdomasis komitetas savo sprendimu padidino "Panevėžio vandentiekio stoties statybai (skirtą) žemės sklypą 13,0 ha, sudarant bendrą sklypo plotą 41,4 ha". Tačiau 1958 metais tapo aišku, jog tokio vandenvietės sklypo nepakaks, nes 40 - yje ha galima įrengti tik 5 giluminius gręžinius, nors tam, "kad išvystyti vandentiekio pilną galingumą, reikalinga dar 3 - jų gręžinių, kuriuos galima patalpinti Miškų ūkiui priklausančiame Kaizerlingo miškelyje". Todėl 1958 metų lapkričio iš Panevėžio miškų ūkio prašyta sutikimo įrengti gręžinius ir komunikacijas. Panevėžio miškų ūkio galimybės pasirodė esą ribotos, todėl miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui Mikutai teko kreiptis  į Miškų ir miškų pramonės ministrą: "nesant galimybės priskirti tą mišką prie miesto, prašome leisti paminėtoje teritorijoje išdėstyti gręžinius, o faktiniu miško valdytoju gali pasilikti Miškų Ūkis". Galimybė dalį Kaizerlingo miško teritorijos prijungti prie Panevėžio miesto teritorijos neatsirado, tačiau buvo leista įrengti miške gręžinius ir kitą infrastruktūrą, kas iš esmės nepasikeitė iki šių dienų.

Aplinkos tarša ir vandentvarkos ūkio įrengimo sunkumai.

Tačiau reikalai klostėsi sudėtingai: iš 1958 metų sausio 14 dienos Panevėžio miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto rašto "Lietuvos TSR Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojui drg. Ozarskiui: Panevėžys yra vienintelis respublikoje respublikinės reikšmės miestas, kuris neturi vandentiekio ir kanalizacijos. (...) Nevėžio upė yra užteršta nuo Panevėžio iki Kėdainių, o iki Berčiūnų, kur vasaros metu yra pionierių stovykla ir ilsisi 600 vaikų, Nevėžio vanduo yra taip užterštas, kad kvapas juntamas per kilometrą ir yra ligų šaltiniu.(...) Su gyventojų aprūpinimu vandeniu mieste blogiausiai...". Kituose tuo metu rašytuose dokumentuose konstatuojami panašūs faktai : "(...) visi fekaliniai pramoniniai - buitiniai vandenys be jokio apvalymo nuleidžiami į Nevėžio upę ne tik už miesto, bet ir miesto ribose, (...) pati upė , turėdama nedidelį pratekamąjį debitą, dėl bakteriologinio vandens užteršimo tapo ligų šaltiniu. Yra faktų, kad gyvuliai, pagirdyti šiuo vandeniu, krisdavo".Vandentvarkos objektai - vandentiekio bokštas, nuotekų valymo įrenginiai, perpumpavimo siurblinės, tinklai - buvo statomi ir įrengiami labai komplikuotai. Apie tai byloja miesto savivaldybės institucijų surašytų aktų gausa. Keletas ištraukų iš jų: "Miesto vandentiekio statybai 1958 metams yra išskirta 580 tūkst. rub. Per pirmąjį pusmetį įvykdyta darbų už 46,6 tūkst. rub.(...)", "Hidrogeologinė ekspedicija nuo gegužės mėn. nesugeba pastatyti į gręžinį filtrą ir pradėti bandomuosius pumpavimus",

Vandentiekio bokšto statyba 1957 m.

"Visai šiais metais nebuvo pradėta (omenyje turėta, kad nebuvo tęsiami statybos darbai - red.) vandentiekio bokšto ir vandentiekio tinklų statyba. (...) Statybos valdyba Nr.40, priklausanti Valst. Statybos Trestui Nr. 9, nekreipia jokio dėmesio į šias statybas, ir jei dar vandentiekio bokšto statybą trukdė miško medžiagos nebuvimas (nors irgi tik atsikalbinėjimas), tai tinklų statybai jokių kliūčių nebuvo". "(...) Kanalizacija statoma neplaningai, tai yra nesistengiama, kad Nevėžis bent miesto ribose būtų kaip galima greičiau apsaugotas nuo užteršimo kanalizuojamais vandenimis". "(...) Jau ištisi metai, kaip nebaigiama statyti perpumpavimo stotis Nr.1, kuri įgalintų nukreipti didelę dalį kanalizuojamų vandenų už miesto ribų, nors statybos - montavimo darbų likę tik už 50 tūkst. rub. ir įrenginiai yra gauti, o tuo tarpu pilnu tempu buvo statomi filtracijos laukai, kurie bus panaudoti tik statybos pabaigoje". "(...) Filtracijos laukai statomi (...) nukreipiant į juos mechanizmus, o tuo tarpu tranšėjos vandentiekio ir kanalizacijos tinklams kasamos rankomis."

Slėginės linijos į filtracijos laukus įrengimas 1957 m.

1958 metais viena iš daugelio komisijų, sudaryta tam, kad patikrintų kaip vykdomas tuometinės "LTSR Ministrų tarybos ir Lietuvos KP CK Nutarimas dėl atvirųjų baseinų, konkrečiai Nevėžio upės apšvarinimo" patikrino mieste veikusių stambesnių įmonių išleidžiamų nuotekų užterštumą. Tikrintas tuometinių Panevėžio mėsos kombinato, Panevėžio cukraus kombinato, karinės bazės Nr. 1242 Skaistakalnyje, Panevėžio konservų fabriko, fabriko "Lietuvos muilas", Panevėžio spirito kombinato, alaus daryklos "Kalnapilis", Panevėžio pieno kombinato ir respublikinės Panevėžio ligoninės nuotekų užterštumas. "Patikrinimo metu nustatyta, jog dauguma minėtų pramonės įmonių nieko nėra padariusios tam, kad prisidėtų prie Nevėžio upės apšvarinimo (...). Dauguma pramonės įmonių vadovų, aiškiai matydami savo įmonės nutekamojo vandens žalą Nevėžio upės gyvūnijai bei sanitariniam miesto stoviui (būklei - red.), to nesupranta ir aiškina, kad jų nuleidžiamieji vandenys yra visiškai nekenksmingi ir upės vandens neteršia. Kyla klausimas kas gi padarė Nevėžio upės vandenį kenksmingu?" - konstatavo komisija. Pagrindiniu Nevėžio teršėju tuo metu įvardintas Panevėžio cukraus kombinatas. Ir tada jau buvo aišku, kad pastačius nuotekų valyklą Savitiškyje bei pradėjus priiminėti šios įmonės nuotekas, valykla būtų nepajėgi jas išvalyti. Kitu stambiausiu teršėju įvardintas Panevėžio mėsos kombinatas. "Ne mažesnį vandens užteršimą sudaro ir fekaliniai vandenys, nuleidžiami iš miesto gyvenamųjų, komunalinių - buitinių pastatų: pirčių, viešbučių, mokyklų, ligoninių (...). "Ligoninės fekaliniai vandenys, jau neskaitant labai didelio bakteriologinio užteršimo, į Nevėžio upę su savim neša įvairias gipso nuolaužas, ampules, raiščius, bintus, plaukus ir pan. (...) Karinė bazė Nr.1242 Skaistakalnyje (...) tiesiog į upę leidžia savo fekalinius vandenis, užterštus ne tik bakterijomis, bet ir riebalinėmis - tepalinėmis medžiagomis, o taip pat benzino ir rūgštingumo turinčiais skysčiais, kurie ypatingai atsiliepia į vandens užteršimą miesto ribose ir žuvų ūkio išnykimą", - savo akte rašė komisija, išvardijusi gausybę kitų sanitarinę miesto būklę bloginančių dalykų: nuotekų perpumpavimo siurblinės statybos vilkinimas, nuotekų tinklų įrengimo vilkinimas. Apskritai tuo metu vykusiuose susirašinėjimuose tarp dažniausiai tuometinio Panevėžio darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto Vietinio ūkio valdybos, Komunalinio ūkio skyriaus iš vienos pusės ir įvairių institucijų iš kitos, gausu tokio pobūdžio formuluočių:

- "(...) Siunčiame komisijos aktą dėl kanalizacijos linijos Stoties gatvėje patikrinimo ir reikalaujame, kad skubiai būtų likviduoti esantys defektai. Primename taip pat, kad iki šio laiko nelikviduoti defektai, esantys paklotose kanalizacijos linijose Ukmergės, Tilto, Elektros gatvėse. Paskutinį kartą įspėjame, kad iki š.m. liepos mėn 20 d. nelikvidavus defektų 1955 - 1956 m. paklotose linijose, būsime priversti, jų likvidavimą perduoti kitai įstaigai, o Jus perduoti arbitražan...";

- "(...) Panevėžio miesto Vietinio ūkio valdyba prašo skubiai pranešti, koks kiekis Cukraus fabriko nuleidžiamųjų vandenų yra priimtas valymui per miesto kanalizacijos įrengimus. Kiekis yra reikalingas dėl uždėjimo baudos Cukraus fabrikui...";

- "(...) Kanalizacijos linija pradėta kloti 1955 m., o užbaigta 1957 m., bet dėl esamų defektų mes atsisakome ją priimti eksploatacijon... ";

- "(...) Kanalizacijos linija, praeinanti Tilto ir Ukmergės gatvėmis, nėra įjungta į smėlio gaudytoją ir į I-ąją perpumpavimo stotį (...). Nėra pristatyti (...) linijos paklojimo brėžiniai - planas ir profilis;  (...) vamzdžiai pakloti su horizontaliniais ar vertikaliniais kreivumais; kai kurie kanalizacijos linijos tarpai yra pakloti neatitinkančiais projekto nuolydžiais (...). Dėl šios priežasties linija yra užnešta smėliu 2 -jų ir daugiau centimetrų sluoksnio storiu."

Statybos valdyba Nr.20 privalo: išvalyti Ukmergės gatvės kanalizaciją nuo smėlio, užtaisyti esamus nesandarumus, (...) perkloti liniją tarp šul. 3 ir šul.4, (...) perkloti kanalizacijos liniją, praeinančią Šiaulių ir Stoties gatvėmis , nuo šulinėlio Nr. 23 iki šulinėlio Nr. 15 ir atlikti visos linijos išvalymą nuo užnešimo nuosėdomis";

-"(...) komisija skaito, kad tokiame stovyje kanalizacijos tinklą (...) priimti eksploatacijon negalima...";

- "(...) Panevėžio m. Kapitalinės statybos skyrius, būdamas miesto filtracijos laukų statybos užsakovine organizacija, atsisako mokėti rangovui Panevėžio m. Statybos valdybai Nr.12 už priskaičiavimus dėl miško medžiagos pabrangimo...";

- "AKTAS. Panevėžys. 1958 m. gegužės mėn. 20 d. Mes, žemiau pasirašę (...) apžiūrėjome paklotų kanalizacijos tinklų Ramygalos, Ukmergės, Šiaulių, Stoties gatvėse stovį ir nustatėme: 1. Ūkio kanalizacija Ramygalos gatvėje baigta kloti 1957 m. pirmoje pusėje (...), ligi šio laiko minėta linija eksploatacijon nepriduota. Patikrinimo metu rasta visa eilė esminių defektų (...). 2. Ūkio kanalizacija Ukmergės - Tilto gatvėse: baigta kloti 1956 metais, (...) ligi šio laiko minėta kanalizacijos linija eksploatacijon neįvesta  dėl visos eilės esminių trūkumų (...). 3.Ūkio kanalizacija Šiaulių - Stoties gatvėse pradėta kloti 1956 metais. (...) Linija paklota su stambiais esminiais trūkumais...". 

- "PANEVĖŽIO MIESTO KANALIZACIJOS VALOMŲJŲ ĮRENGIMŲ IR VANDENTIEKIO STATYBOS DARBŲ EIGA (1958 metų pabaiga - red.):Nuotekų valymo įrenginių statyba Savitiškyje 1957 m.(...) Valymo įrengimų statybos darbų pradžia yra 1955 m., kur statybai buvo skirta 400,0 t. rb., statybai faktinai buvo įsisavinta tik už 232,0 t. rb. 1956 m.  buvo skirta 420,0 t. rb., faktinai  įvykdyta už 328,6 t. rb. 1957 m. planas - 680,0 t.rb., faktinai įvykdyta už 1192,0 t. rb. 1958 m. planas su papildomai skiriamomis lėšomis už įmonių nuleistą nešvarų vandenį sudaro 974,0 t. rb. Už š.m. 9 - nius mėnesius įvykdyta 716,8 t.rb., kas sudaro 73,5 proc. metinio plano. (...) Skaitant, kad statybos darbai tęsiasi jau keturi metai, toks įvykdymas mūsų miesto netenkina. (...) Kad Panevėžio mieste  valomųjų įrengimų statyba vyksta nepatenkinamai, daug kartų buvo kreiptasi į Ministrų tarybą, statybos ministeriją ir Valstybės kontrolės ministeriją (...). Nežiūrint į tai, kanalizacijos statybai buvo kreipiamas antraeilis dėmesys, nebuvo aprūpinama reikalingomis medžiagomis (...). Kad kanalizacijos valomųjų įrengimų statyba vyktų gerai, yra būtina, kad statyba būtų aprūpinama reikalingomis medžiagomis, kurios gaunamos per Statybos ministerijos tiekimą. (...) Nepaprastai blogai vyksta ir miesto vandentiekio statyba. Miesto vandentiekio statybai projektinė užduotis buvo patvirtinta 1957 m. balandžio 24 d. su sąmatine kaina - 6,085,5 t. rb. iki šio laiko (maždaug per 1,5 metų - red.) atlikta darbų tik už 510,0 t.rb. Tai rodo, kad statybos darbai vyko nepatenkinamai. Ir iš tikrųjų vandentiekio statyba, kaip taisyklė, buvo žlugdoma kiekvienais metais. Juk iš 1957 m. išskirtų vandentiekio statybai 400,0 t. rb. buvo įsisavinta tik 160 t. rb. (...). Tai rodo, kad Statybos ministerija ir jai pavaldus Statybos Trestas Nr.9  nepakankamą dėmesį skyrė vandentiekio statybai, nors miestui centralizuotas vandentiekio tiekimas yra gyvybingai reikalingas. Nepakankamą dėmesį Panevėžio m. vandentiekio statybai skyrė ir Valstybinė Plano komisija, kuri laiku neaprūpindavo statybinių organizacijų reikalingomis medžiagomis. (...) Nepakankamai vykdomi ir miesto vandentiekio projektavimo darbai".

Vandens pompa Iki 1960 metų miesto pramonės įmonės vartojo Nevėžio vandenį arba buvo išsigręžę žinybinius gręžinius. Panevėžyje 1960 metais veikė 42 žinybiniai gręžiniai: iš jų 4 buvo išgręžti 1960 metais, o iki 1963 metų mieste buvo išgręžti dar 6 žinybiniai gręžiniai (viso mieste yra buvę 48 žinybiniai gręžiniai). Nėra duomenų, kada buvo išgręžti 3 gręžiniai: buvusio Mėsos kombinato dabartinėje Smėlynės gatvėje, buvusio Cukraus fabriko Įmonių gatvėje ir buvusio Limonado fabriko Klaipėdos gatvėje. Seniausias tuo metu veikęs žinybinis buvusios pieninės 50 metrų gylio gręžinys buvo įrengtas 1934 metais dabartinės Savanorių a. kampe. Giliausią – 128 metrų gylio - žinybinį gręžinį turėjo Stiklo fabrikas, o negiliausias – 15,2 metro gręžinys - veikė Klaipėdos gatvėje ties namu Nr. 68. (išgręžtas 1959 metais, priklausomybė nežinoma). Gyventojai ir toliau sėmėsi vandenį iš savo šachtinių šulinių. Tada Panevėžyje buvo 4 bendrojo naudojimo šuliniai, iš kurių vanduo pumpuotas vandens pompomis. Tačiau buvo aišku, kad centralizuoto vandentiekio įrengimas, tuo užsiimančios įmonės įsteigimas jau labai netoli. 1960 metų gegužės 9 d. nuolatinė Panevėžio miesto darbo žmonių deputatų tarybos statybos ir komunalinio ūkio komisija patikrino miesto vandentiekio įrengimo darbų eigą ir nustatė, kad per keturis tų metų mėnesius vandentiekio sistemos įrengimo darbai buvo įvykdyti 37 proc. metinio plano: per keturis mėnesius suspėta įsisavinti 546 tūkst. rublių iš metams skirtų  1 mln. 480 tūkstančių rublių. Tuo metu vyko siurblinės - transformatorinės, administracinio pastato, garažo - katilinės, transformatorinių J.Biliūno, Kęstučio gatvėse, vandentiekio bokšto ir bokšto sargybos "būdelės" statyba, vandentiekio linijų įrengimas Pajuostės pl., Kęstučio, Aldonos, Vilniaus, J.Basanavičiaus, tuometinėje Liepos 21 - sios gatvėje, įrenginėti diukeriai per Žagienės upelį ir Nevėžio upę. Diukerio per Nevėžį įrengimas width=

Komisija konstatavo, kad "ypatingą pavojų pirmos eilės vandentiekio paleidimui kelia nesutvarkytas  karinio dalinio kabelis, prie kurio reikia prijungti vandentiekio siurblinės transformatorinę, Pajuostės plente. Nemažiau sunkioje padėtyje yra statybos tresto paklota vandentiekio linija Pajuostės plente. Dabartiniu metu prie šios linijos dirba tik 3 darbininkai. Dirbant tokiais tempais ir tokiu darbininku skaičiumi statybos trestas gali sužlugdyti pirmos eilės vandentiekio įvedimą eksploatacijon (...) Reikia atžymėti, kad silpnai vyksta tinkavimo darbai vandentiekio bokšte kaip ir išorės, taip ir vidaus: visiškai nepradėta rezervuaro, kolonų ir laiptų narvelio tinka(vima)s. Patikrinimo metu prie vandentiekio bokšto tinkavimo darbų dirbo tik 4 tinkuotojai. (...) Būtina padidinti tinkuotojų skaičių bent dvigubai." Komisija savo išvadose tada konstatavo ir daugiau trūkumų: nebuvo sudaryta projektinė užduotis vandenpylių išdėstymui mieste, neįrenginėjamas vandentiekis Agronomijos gatvėje ir pan. Vienu iš svarbių darbo trūkumų buvo ir toks: "Statybos aikštelėse nesimato lozungų apie atskirų darbų užbaigimo terminus, nėra rodiklių lentos, nieko nesimato apie socialistinį lenktyniavimą tarp brigadų. Į šį klausimą turėtų daugiau dėmesio atkreipti  kaip valdybos administracija, taip ir valdybos visuomeninės organizacijos".

Dabartinės bendrovės įkūrimas

1960 metų rugpjūčio 12 dieną tuometinis Panevėžio miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas nusprendė „vietinio ūkio valdybai pavaldžias įmones nuo rugsėjo 1 d. pervesti į savarankiškus balansus, kaipo ūkiskaitinius vienetus“. Taip buvo įsteigta vandentiekio ir kanalizacijos kontora, patvirtintas etatų sąrašas, tarnybiniai atlyginimai: viršininkas, vyresnysis inžinierius, inžinierius, abonentų stalo vedėjas, vyresnysis buhalteris, sąskaitininkas – kasininkas, tiekimo agentas, kūrikas, valytoja. Viršininko ir vyresniojo inžinieriaus alga buvo nustatyta po 790 rublių per mėnesį, kūriko – 450, valytojos – 300 rublių. Tiekimo agento bei sąskaitininko – kasininko - 410 rublių, vyresniojo buhalterio ir abonentų stalo vedėjo – po 600 rublių, inžinieriaus – 640 rublių per mėnesį. Pirmuoju kontoros viršininku buvo paskirtas Vincas Juškys, juo dirbęs iki 1962 metų pradžios. Tų pačių metų spalio 20 dieną tuometinis vykdomasis komitetas nusprendė perduoti vandentiekio ir kanalizacijos kontorai du artezinius gręžinius, miesto vandentiekio linijas: „siurblių stoties teritorijoje, Pajuostės plente, Kęstučio g., Vilniaus g., Ramygalos g., Gegužės 1 d. g. (dab. Katedros), Aldonos g. iki vandentiekio bokšto“, kurio statyba buvo baigta tais pačiais 1960 metais (bokšto talpa – 600 m³) , „diukeris per Žagienės upelį. Bendras linijų ilgis - 3787,5 m, vidutinis gylis – 2,2m iki 2,5 m.“. Kontorai taipogi perduotas „vandentiekio bokštas ir sargybos postas A.Domaševičiaus gatvėje“ (dab. A.Smetonos) Nuo tada Panevėžyje vanduo pradėtas tiekti centralizuotai. Vanduo išgautas iš dviejų gręžinių, vandenvietė užėmė 1,6 ha plotą.

Panevėžio vandentiekio bokštas

Iš pradžių centralizuotu vandens tiekimu naudojosi 8 vartotojai: „Muilo“ ir „Nevėžio” fabrikai, politechnikumas, „Žalgirio” sporto klubas, gaisrinė, centrinė vaistinė ir tuometiniai miesto bei rajono vykdomieji komitetai. Iki 1960 metų pabaigos jiems iš dviejų gręžinių buvo patiekta 3,9 tūkst. m³ vandens, iš kurio tuo metu nebuvo pašalinama ištirpusi geležis. Nors buvo planuota, kad jau 1960 metais bus realizuota 54 tūkst. m³ vandens, taip neatsitiko dėl to, kad vartotojai neturėjo įvadų. Juos į gyvenamuosius namus suskubta įrenginėti tik tų pačių metų rugsėjo, spalio mėnesiais. Kita vertus, tuo metu Panevėžyje veikusios gamyklos, įmonės turėjo savo vietinius vandentiekius, todėl vandentiekiečių paslaugomis nesinaudojo.

Vandens kaina, kurią buvo nustačiusi buvusios LTSR Finansų ministerija, buvo 2 rubliai už 1 m³. Tačiau Panevėžio miesto vykdomasis komitetas buvo priėmęs sprendimą, pagal kurį gyventojai už 1 m³ vandens turėjo mokėti po 0,5 rublio. Dėl to vandens tiekimas kontorai buvo nuostolingas: 1960 metais už suvartotą vandenį planuota gauti 108 tūkst. rublių pajamų, o gauta tik 14,7 tūkstančio. Įvykdytas ir viršytas tik pajamų už nuotekų surinkimą planas: planuota gauti 285 tūkst. rublių pajamų, o gauta 347 tūkstančiai rublių.

Nors kontoroje iš pradžių buvo įsteigti 9 darbuotojų etatai, tačiau iki 1960 metų pabaigos personalo skaičius padidėjo iki 14 žmonių. Prisidėjo 4 darbininkai, dirbę įvairius darbus, tinklų meistras, laborantas, kontrolierius.

Įkurtos vandentiekio ir kanalizacijos kontoros techninė bazė buvo skurdi: iš pradžių naujai įsteigtai įmonei buvo skirtas sunkvežimis GAZ – 51, tačiau netrukus, mieste steigiant specialiojo autotransporto įmonę, jis buvo paskirtas jai. Vandentiekiečiai tuomet teturėjo motociklą „Jawa“ su priekaba, juo ir vykdavo likviduoti vandentiekio avarijų ar dirbti kitų darbų. Savitiškyje įrengus nuotekų dumblo filtracijos laukus, Panevėžio vandentvarkininkams dar buvo skirtas arklys ir vežimas.

1960 metais užbaigta mechaninio nuotekų valymo įrenginių statyba Savitiškyje. Jų pajėgumas buvo 8,3 tūkst. kubinių metrų per parą. Tais metais Panevėžyje veikė 15,7 km fekalinių ir lietaus nuotekų tinklų.

1961-1963 metais miesto pakraštyje įrengti ir pradėti eksploatuoti 94 ha ploto nuotekų filtracijos laukai.

1961 metais Panevėžyje buvo jau funkcionavo 9,9 km vandentiekio, 17,6 km nuotekų tinklų. Vartotojams buvo patiekta 259,3 tūkst. m³ vandens, iš jų surinkta 2007,8 m³ nuotekų

1962 metais kontoros viršininku tapo Romualdas Tiškevičius,Romualdas Tiškevičius pradėjęs darbą kontoroje 1960 metais ir dirbęs bendrovėje iki 2005 metų rugpjūčio mėnesio. Tai metais vandentiekio tinklų ilgis jau buvo 13,9 km, nuotekų tinklų – 20,9 km.1962 metų vasario mėnesį buvo parinkta antrosios Panevėžio miesto vandenvietės teritorija "šiauriau Panevėžio miesto Piniavos miške įjungiant ir kol. "Nemunas" (kolūkio - red.) teritoriją, esančią į rytus nuo Katkų km." Tuomet planuota, kad antroji vandenvietė užims 5 kvadratinių kilometrų plotą, nors šioje vietoje vandenvietė įrengta nebuvo.

1963 metais tinklų Panevėžyje dar padaugėjo; vandentiekio – iki 18,2 km, nuotekų – 21,8 km. Vartotojams tais metais patiekta 978,5 tūkst. m³ vandens, iš jų surinkta 4475 tūkst. m³ nuotekų.

Jonas Binkis - valdybos viršininkas 1964 - 1975 metais

1964 metais kontoros viršininku paskirtas Jonas Binkis, įmonėje pradėjo veikti geriamojo vandens tyrimų laboratorija. Tai metais vandentiekio tinklų ilgis tapo 23,4 km, o vandens suvartojimas padidėjo iki 1443,9 m³. Naujų nuotekų tinklų įrengta nebuvo, nuotekų surinkta iš esmės tiek pat kaip ir 1963 metais.

1965 metais mieste jau buvo įrengta 27,9 km vandentiekio ir 25,1km nuotekų tinklų, vandens suvartojimas padidėjo iki 2542 tūkst. m³, nuotekų surinkimas – iki 6132 tūkst. m³. Mechaninio nuotekų valymo įrenginių pajėgumai išplėsti iki 25,8 tūkst. m³ per parą, miesto vandenvietėje įrengti du švaraus vandens rezervuarai po 800 m³ talpos, 8 giluminiai gręžiniai, antrojo vandens pakėlimo siurblinė, pradėjo veikti mechaninės dirbtuvėsPetras Vaitoška, mechaninių dirbtuvių vedėjas.

1967 metais parengta naujų Panevėžio miesto nuotekų valymo įrenginių statybos Papušių kaime projektinė užduotis. Tą padaryti reikėjo dėl to, kad Savitiškyje veikę mechaninio nuotekų valymo įrenginiai dėl didėjančio nuotekų kiekio iš esmės nebepajėgė tinkamai išvalyti nuotekų, o iš filtracijos laukų sklindantis dvokas tapo rimta kliūtimi miesto plėtrai. Buvo net juokaujama, kad važiuojant iš Šiaulių į Panevėžį ir užmigus keleiviui, Panevėžyje jo žadinti nereikėdavo, nes pravažiuojant pro filtracijos laukus jis pats pakirsdavo iš miego nuo nemalonių kvapų.

1968 metais vandentiekio ir kanalizacijos kontora reorganizuota į Panevėžio vandentiekio ir kanalizacijos valdybą. Tai metais vandentiekio tinklų ilgis jau buvo 43,4 km, nuotekų tinklų – 37,2 km. Ir toliau didėjo vandens suvartojimas; 1968 metais vartotojams patiekta 6905,3 tūkst. m³ vandens, surinkta 11214,3 tūkst. m³ nuotekų.

1969 metais įkurtas Mechanizmų ir autotransporto cechas.

1971 metais rekonstruota pagrindinė Panevėžio vandenvietė: pradėjo veikti 30 tūkst. m³ per parą našumo geležies pašalinimo iš vandens įrenginiai, įrengtas 3000 m³ švaraus vandens rezervuaras, nauja antrojo vandens pakėlimo siurblinė, mieste buvo eksploatuojama 57,4 km vandentiekio tinklų, 48,5 km nuotekų tinklų, vartotojams patiekta 9731 tūkst. m³ vandens, surinkta 13,614 tūkst. m³ nuotekų.

1972 metais Papušių kaime pradėti statyti naujieji Panevėžio miesto biologinio nuotekų valymo įrenginiai.

Nuotekų valyklos statyba Papušių kaime

1973 metais valdyba reorganizuota į Teritorinę vandentiekio ir kanalizacijos valdybą (TVKV), įmonei priskirti Biržų, Pasvalio, Kupiškio bei Rokiškio vandentvarkos ūkiai. (Biržuose centralizuotai vanduo pradėtas tiekti 1961 metais, kuomet buvo įrengta vandenvietė, pastatytas 200 m³ talpos vandentiekio bokštas. 1962 metais Biržuose pradėjo veikti nuotekų perpumpavimo siurblinė, o nuotekos buvo išleidžiamos į upę. Tik 1967 metais šiame mieste užbaigta antrosios nuotekų perpumpavimo siurblinės statyba, įrengti biologinio nuotekų valymo įrenginiai); Kupiškyje centralizuotai tiekti vandenį pradėta 1967 metais, Rokiškyje – 1965 metais. Rokiškyje iš pradžių vanduo tiektas tik pramonės įmonėms ir tik dienos metu.

Nuotekų tinklų įrengimas Rokiškyje 1968 m.

Šiame mieste 1967 metais pradėti statyti nuotekų valymo įrenginiai, veikę iki 1976 metų. 1970 metais baigta geležies pašalinimo iš vandens įrenginių statyba. 1971 metais įsteigta Rokiškio vandentiekio ir kanalizacijos valdyba.)

1975 metais Panevėžio TVKV viršininku paskirtas Algimantas Naruševičius. Algimantas Naruševičius, Panevėžio TVKV viršininkas 1975 - 1991 metais "A.Naruševičiaus darbo metai Panevėžio TVKV (1975 - 1991) prisimenami kaip didžiausių statybų ir permainų vandentvarkos ūkyje metai: 1976 metais pradėta Panevėžio miesto vandenvietės plėtra, pagalbinių ir administracinių pastatų statyba. Jei 1975 metais Panevėžio vandenvietės pajėgumas buvo 19,9n tūkst. m³ metrų vandens per parą, tai 1980 metais pajėgumai padidėjo iki 40 tūkst. m³ per parą, o 1984 metais - iki 65 tūkst. m³ per parą tais metais užbaigiant ir antrąją geležies pašalinimo iš vandens stoties, švaraus vandens rezervuarų ir kitų pagalbinių objektų statybą. 1978 metų pabaigoje baigta didžiausių tuo metu Pabaltijyje biologinio nuotekų valymo įrenginių statyba, 1989 metais  baigtas šių įrenginių išplėtimas iki 70 - ties tūkst. m³ nuotekų per parą. 1985 metais pradėta Panevėžio II vandenvietės Karsakiškyje statyba, kurios pirmoji įrengimų eilė baigta 1987 metais. Tuo pačiu metu buvo plečiami miesto vandentiekio ir nuotekų tinklai, įrenginėjama žiedinė vandentiekio magistralė Panevėžyje. Buvo plečiamas vandentiekio ir nuotekų tvarkymo ūkis Biržuose, Pasvalyje, Kupiškyje, Rokiškyje. (...) A.Naruševičius visuomet buvo sportiškas, energingas, (...) buvo eruditas." (iš Gražvydo Gudyno, Romualdo Tiškevičiaus prisiminimų).

1976 metais Panevėžio TVKV pradėjo veikti Apželdinimo ir teritorijų tvarkymo baras. Pasvalio ceche pastatytos naujos gamybinės patalpos.

1977 metais Pasvalyje pastatytas ir pradėtas eksploatuoti vandentiekio bokštas.

Pasvalio vandentiekio bokštas

Panevėžyje vandentiekio tinklų ilgis padidėjo iki 70,3 km, o nuotekų tinklų – iki 57,3 km. Mieste vartotojams patiekta 14201 tūkst. m³ geriamojo vandens, surinkta 15871 tūkst. m ³ nuotekų.

1978 metais įkurta Matavimo prietaisų ir automatikos tarnyba, gruodžio mėnesio 27 dieną baigta Panevėžio miesto nuotekų valyklos statyba Papušių kaime. Tuo metu tai buvo didžiausia ir moderniausia biologinio nuotekų valymo valykla ne tik Lietuvoje, bet ir visame Pabaltijyje. Valyklos įrenginių statybai sunaudota 35 tūkst. m³ gelžbetonio, 2800 tonų metalo, įrengti 75 km technologinių vamzdynų, 109 km elektros kabelių.

Dėl užklupusių šalčių tada nepavyko atlikti derinimo darbų, kuriuos teko atidėti iki žiemos pabaigos. Tais metais pradėti eksploatuoti biologinio nuotekų valymo įrenginiai ir Pasvalyje.

1979 metų balandžio 17 dieną pradėjo veikti Panevėžio miesto nuotekų valykla. Senoji nuotekų valykla Savitiškyje nustojo veikti birželio 11 d. Naujojoje miesto nuotekų valykloje dirbo 70 darbuotojų. Dalis jų perėjo iš senųjų valymo įrenginių: operatoriai B.Valotka, B.Šiurskienė, G.Grinevičienė, M.Naktinienė, A.Naktinis, B.Abromaitienė, G.Gribienė, B.Piragienė, V.Tarulienė, A.Malinauskas, S.Mažeikienė, laboratorijos darbtuotojos M.Matekonienė ir A.Šarmavičiūtė. Kitiems - A.Daukaitei - Ladavičienei, R.Kižaitei, V.Kisieliui, L.Vainikevičiūtei - tai buvo pirmoji darbovietė. Šiam padaliniui vadovavo A.MasisAntanas Masis - pirmas iš dešinės. Iš pradžių naujojoje valykloje nuotekos nebuvo išvalomos iki normatyvinių reikalavimų, tačiau jau birželio mėnesį reikalai pasitaisė. Tai buvo tuo metu, kai mieste nedirbo Bandomasis spirito kombinatas. Jam darbą atnaujinus, nuotekų išvalymo kokybė vėl pablogėjo. Situacija pagerėjo rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais, tačiau Panevėžio cukraus fabrikui pradėjus perdirbti cukrinius runkelius, į nuotekų valyklą papildomai pateko apie 10 tūkst. m³ labai užterštų nuotekų. Dėl to žuvo valymo procese dalyvaujantys mikroorganizmai, biologinio nuotekų valymo grandis buvo nustojusi funkcionuoti. Didelėmis darbuotojų pastangomis valyklos darbas buvo normalizuotas tik pasibaigus runkelių perdirbimo sezonui 1980 metų pavasarį. Tačiau iš spirito kombinato ir cukraus fabriko išleidžiami teršalai ir vėliau buvo galvos skausmu vandentvarkininkams. Pavyzdžiui, tuo metu Panevėžio miesto nuotekų valykla vidutiniškai sunaudodavo apie 1 mln. kW elektros energijos. Tačiau jei pradėdavo dirbti cukraus gamintojai, elektros energijos, reikalingos valyti nuotekoms, suvartojimas padidėdavo iki 1,3 mln. kW.

1980 metais Biržuose pastatytas naujas 500 m³ talpos vandentiekio bokštas, gamybinis – buitinis pastatas.

Biržų cecho administracinis pastatas 1983 m.

1981 metais Panevėžio TVKV pradėjo eksploatuoti 12 tūkst. m³ per parą pajėgumo pramoninio vandentiekio stotį, tiekusią vandenį iš Nevėžio upės pramonės įmonėms, pradėjo 20 tūkst. m³ per parą pajėgumo gamybinio vandentiekio stoties statybą prie „Ekrano“ gamyklos. Pramoninio vandens tiekimo siurblinė 1983 m.

Tais metais labai paaštrėjo situacija naujojoje Panevėžio miesto nuotekų valykloje. Pirmiausia dėl gausiai susidarančio nuotekų dumblo, kurio tūrį įgyvendinus valdybos racionalizatorių pasiūlymus ir pavyko sumažinti 5 kartus, tačiau tai problemos nesprendė – tūkstančiai tonų ne visiškai nusausinto nuotekų dumblo kaupėsi šalia valymo įrenginių, o tuometinė Žemės ūkio ministerija nežengė jokių žingsnių, kad tą dumblą būtų galima panaudoti žemės ūkyje. Aštrėjo kita problema – nuolat didėjantys, vidutiniškai po 8 proc. kasmet, nuotekų kiekiai ir nedidėjantys valyklos pajėgumai. Tada buvo išsakoma bendrovės vadovų nuomonė, kad Panevėžyje nebegalima nei statyti naujų, nei plėsti senųjų pramonės įmonių, nors į tą nuomonę niekas neatsižvelgė. Teko suktis iš padėties patiems vandentvarkininkams: bandyta dumblą parduoti kaip trąšą. Bet pirkėjų neatsirado. Lengviau atsikvėpta, kuomet nuotekų valykloje pradėtas statyti dumblo apdorojimo cechas. 

Dumblo sausinimo cecho statyba Panevėžio  miesto nuotekų valykloje

1983 metais įkurtas Elektros įrengimų remonto cechas. Rokiškyje pradėti eksploatuoti nauji biologinio nuotekų valymo įrenginiai, kurių pajėgumas buvo 10 tūkst. m³ nuotekų per parą.

1984 metais Panevėžyje pastatyta nauja geležies pašalinimo iš geriamojo vandens stotis, centrinė dispečerinė, įrengti nauji 26 tūkst. m³ talpos švaraus vandens rezervuarai.

Centrinė dispečerinė apie 1985 m.

Taip buvo baigta įsisavinti pirmoji vandenvietė, užimanti 34 ha plotą, kurioje buvo 57 gręžiniai. Per parą jais buvo galima išpumpuoti 65 tūkst. kubinių metrų vandens. Tais pačiais metais Panevėžio miesto nuotekų valykloje pradėjo veikti dumblo sausinimo cechas. Jame per parą buvo nusausinama 90 tonų dumblo.

1985 metais pradėta antrosios vandenvietės prie Karsakiškio statyba.

Kupiškyje įrengta nuotekų perpumpavimo stotis, slėginė linija, biologiniai nuotekų valymo tvenkiniai.

1985 metų rugsėjo 1 dieną Panevėžio TVKV sukako 25 metai nuo jos įkūrimo. Pasvalio ceche, aptarnavusiame Pasvalio ir Joniškėlio gyventojus bei pramonės įmones, tuo metu veikė 19,6 km vandentiekio ir 17,7 km nuotekų tinklų. Biologinio nuotekų valymo įrenginių pajėgumas buvo 2,4 tūkst. m³ per parą. Cecho viršininku buvo P.Krisiūnas.

Petras Sketeris

Rokiškio cechui tuomet vadovavo Petras Sketeris, ceche dirbo 70 darbuotojų.

Biržų cecho viršininku buvo A.Zubrauskas, dirbo 30 darbuotojų, vandentiekio tinklų ilgis buvo 7 km, nuotekų tinklų – 17,9 km.

Kupiškio cechui darbą organizavo meistras A.Rasimavičius, dirbo 14 darbuotojų, veikė 5 gręžiniai, vandentiekio bokštas. Vandentiekio tinklų ilgis buvo 11,8 km, nuotekų tinklų – 10,2 km.

1987 metais pradėta eksploatuoti II miesto vandenvietė Karsakiškyje, kuri vėliau, sumažėjus geriamojo vandens poreikiui, buvo užkonservuota.

1988 metais baigti išplėsti Pasvalio nuotekų valymo įrenginiai.

1989 metais buvo išplėsti Panevėžio nuotekų valyklos įrengimai, o jų pajėgumas padidėjo nuo 56 tūkst. m³ parą iki 70 – ies tūkstančių m³.

Nuo bendrovės atskiras pramoninio vandentiekio padalinys.

Kupiškyje įrengti nuotekų valymo įrenginiai.

1991 metais Panevėžio TVKV reorganizuota į Panevėžio valstybinę vandens tiekimo įmonę (VVTĮ), generaliniu direktoriumi paskirtas Rimantas Liepa.

1992 metais Helsinkio komisija Panevėžio miesto nuotekų valyklą įvardijo „karštuoju tašku“ Baltijos jūros jūrinės aplinkos teršimo mažinimo programoje.

1994 metais bendrovėje parengtas Aplinkosauginis Panevėžio miesto vandentvarkos ūkio investicijų projektas.

Už iš Danijos karalystės gautos paskolos lėšas atliktas būtiniausias nuotekų valyklos dumblo sausinimo cecho rekonstravimas, sumontuota nauja dumblo sausinimo įranga.

1995 metais Panevėžio VVTĮ reorganizuota į UAB “Aukštaitijos vandenys”.

Paslaugos pradėtos teikti Ramygalos ir Naujamiesčio gyventojams ir juridiniams asmenims.

1996 metais nuo bendrovės atsiskyrė Biržų, Pasvalio, Kupiškio padaliniai.

1998 metais bendrovei perduotas Uliūnų (Panevėžio rajonas) vandentvarkos ūkis.

1999 metais UAB “Aukštaitijos vandenys” reorganizuota, prie jos prijungiant UAB “Pramoniniai vandenys”. Pradėtas dalies Panevėžio miesto nuotekų valyklos rekonstravimas.

2001 metais rekonstruotas Panevėžio miesto nuotekų valyklos dumblo sausinimo cechas, 10 ha plote įrengtos nuotekų dumblo saugyklos.

2002 metais nuo bendrovės atskirtas Rokiškio filialas.

2003 metais pradėtas Panevėžio miesto nuotekų valyklos parengiamojo valymo statinio ir įrengimų rekonstravimas.

2004 metais prasidėjo nacionalinio Nemuno vidurupio baseino I paketo projekto įgyvendinimas.

2005 metais baigtas nuotekų valyklos parengiamojo valymo statinio rekonstravimas, pradėti likusios susidėvėjusios valyklos dalies rekonstravimo darbai.

2006 metais Vandenvietės ceche įdiegti šilumos siurbliai.

2007 metais baigtas Panevėžio miesto nuotekų valyklos rekonstravimas. Jo metu rekonstruoti pirminiai dumblo sėsdintuvai, orapūtės, bioreaktorius, antriniai sėsdintuvai, dumblo tirštintuvai, pūdytuvai, įrengtas biodujų kogeneratorius, gaminantis elektros iš šilumos energiją.

2008 metais Panevėžyje ir Panevėžio rajone baigtas įgyvendinti Nemuno vidurupio baseino I paketo projektas.

2009 metais Naujamiestyje pradėjo veikti vandens gerinimo įrenginiai – pradėtas šalinti geležies perteklius.

HELCOM šalių narių delegacijų susitikime nutarta iš „karštųjų taškų“ sąrašo išbraukti Panevėžio miesto nuotekų valyklą, nebekeliančią grėsmės Baltijos jūrai.

Pradėtas įgyvendinti nacionalinis 2007 – 2013 metų projektas „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimas ir plėtra“, kurio sudedamosios dalys buvo „Panevėžio miesto ir Panevėžio rajono nuotekų ir vandentiekio tinklų plėtra (4 etapai) bei „Dumblo tvarkymo infrastruktūros kūrimas“.

2011 metais Panevėžio nuotekų valykloje pradėta dumblo apdorojimo (džiovinimo) įrenginių statyba.

2013 metais bendrovės generaliniu direktoriumi paskirtas Saulius Venckus.

2014 metais rekonstruota pagrindinė nuotekų perpumpavimo siurblinė.

ISO medaliai
Jūs apie mus...
AV el. paštas

GRĮŽTI Į VIRŠŲ